Taip LRT.lt sako energetikos ekspertai Valdas Lukoševičius ir Rimantas Zabarauskas. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas V. Lukoševičius pažymi, kad tarp didžiųjų miestų daugiausia mokantys sostinės gyventojai pastebimai mažesnių kainų galėtų sulaukti 2018-aisiais.

Lietuvos šilumos ūkio situaciją V. Lukoševičius vadina unikalia: ji, nepaisant kone priešingos europinės praktikos, pamėgino šilumos ūkyje diegti konkurenciją šilumos gavybos srityje.

„2010-aisiais buvo sudarytos palankesnės sąlygos privatiems investuotojams statyti biokuro katilines ir iš pradžių tai buvo labai pelningas verslas. Tačiau ta konkurencija, kuri turėjo lemti labai ryškų šilumos kainų mažinimą, davė tik dalinį poveikį.

Iš esmės vartotojai tai pajunta tik vasarą, pavasarį, rudenį, kai dalyje miestų susidaro nepriklausomų gamintojų perteklius, o šalčiausiu metu, kai jie šilumą gali parduoti už dujų kainą, kainų lygį lemia tik pats šilumos tiekėjas“, – kalba V. Lukoševičius.

Pašnekovas įsitikinęs, kad konkurencijos mechanizmas jau išsėmė savo galimybes: „Liko tik viltis, kad trūkstami galingumai [šilumos tiekimo – LRT.lt] susidarys padedant valstybei ar iš pačių savivaldybės valdomų šilumos tiekėjų, kurie užtikrintų mažiausias šilumos kainas.

Tada bus galima sakyti, kad beveik viskas, kas gali mažinti šilumos gamybos kainas, išbandyta.

Vyriausybė ir savivaldybių politikai pamatė, kad jei pats neturi biokuro katilinių, žiemą niekas pigiai šilumos nepasiūlys ir pradėjo statyti savo katilines.

Tokie miestai, kurie įrengė nuosavus biokuro įrenginius (kaip Šiauliai, Utena, Mažeikiai), turi stabiliai mažiausias šilumos kainas visus metus“, – teigia pašnekovas.

Ne verslas, o valstybė gali užtikrinti mažas kainas

Visas energijos perdavimas yra natūrali monopolija, sako Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos energetikos ekspertas R. Zabarauskas: „Lietuvoje bandoma žaisti konkurenciją (turiu mintyje nepriklausomus energijos gamintojus), tačiau mūsų sistemos yra pernelyg mažos, kad tai būtų veiksminga. Konkurencija nėra pakankamai veiksminga visoje milžiniškoje ES energetikos sistemoje, tai ką jau kalbėti apie vieną šalį.Manau, kad energetikos sektoriuje turi būti stiprus valstybės vaidmuo, taip pat valstybė turi protingai paremti atsinaujinančią energetiką.“

Savo ruožtu V. Lukoševičius teigia, kad perėjimas prie valstybės monopolijos Lietuvos šilumos ūkyje vyksta natūraliai, nes dauguma sutarčių, kuriomis buvo išnuomoti šilumos ūkiai, eina į pabaigą, stebimi skausmingi ir sudėtingi atsiėmimo procesai.

„Šilumos ūkis natūraliai grįžta į savivaldybių rankas ir turėtų jose būti: tai natūrali pasaulinė praktika. Ar tai turėtų būti tik viešoji paslauga, ar pelno siekianti veikla?

Pasaulinėje praktikoje tai – natūrali, tačiau reguliuojama monopolija, bet pavyzdžių, kad tai būtų tarsi socialinė paslauga, beveik nėra.

Daugeliu atvejų tai yra savivaldybės ar mišraus kapitalo pelno siekianti veikla“, – pastebi V. Lukoševičius.

Iliuzijos dėl konkurencijos privalumų valstybėje išsisklaidė?

V. Lukoševičiaus teigimu, vyriausybės veiksmai rodo, kad, kaip prieš keletą metų buvo kalbama, bandoma pereiti prie didesnio valstybės vaidmens šilumos ūkyje.

„Kai buvo suformuotos specialios ES lėšų panaudojimo priemonės biokuro katilinėms statyti, lėšos buvo skiriamos tiems miestams, kuriuose aukštos šilumos kainos. Kai kurie miestai, kaip, pavyzdžiui, Kaunas, Jonava, kur yra savivaldybių valdomos įmonės, pasinaudojo tais pinigais ir šilumos kainas sumažino reikšmingai – apytikriai tariant, maždaug trečdaliu.

Tokia valstybės parama, skatinimas statyti šiuos įrenginius yra naudinga ne tik vartotojams, tačiau ir pačiai valstybės ekonomikai, nes biokuras – vietiniai ištekliai ir pinigai už jį neiškeliauja, lieka Lietuvoje“, – aiškina V. Lukoševičius.

Seni vamzdynai taip pat keičiami naudojant ES lėšas, pažymi pašnekovas. Dėl šios priežasties į šilumos kainą įtraukiamos mažesnės sąnaudos, todėl kaina galutiniam šilumos vartotojui, jei ir nemažėja, tai bent nedidėja.

„Trečias sprendimas, kurį galima laikyti valstybės mėginimu vaidinti didesnį vaidmenį šilumos ūkyje, – planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės yra pripažintos valstybinės svarbos objektais ir dėl to gauta reikšminga ES parama joms statyti. Tos jėgainės gamins ne tik elektrą, bet kartu pateiks ir daug pigios šilumos, nes bus naudojamas biokuras ir atliekos“, – kalba V. Lukoševičius.

Savo ruožtu R. Zabarauskas teigia, kad šilumos ūkiui valstybė skiria per mažai dėmesio, nors turėtų vaidinti didesnį vaidmenį: „Šilumos ūkyje verslo galimybės yra gana ribotos ir valstybė turėtų daugiau reguliuoti ir kištis į šią veiklą. Daugiausia į šią veiklą, kartais sėkmingai, o kartais ne, kišasi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), iš Energetikos ministerijos aš pasigendu strateginio požiūrio į tai, o Aplinkos ministerija veikia siauroje srityje.

"Valstybės vaidmuo šioje srityje turėtų būti kur kas didesnis, tačiau valstybė yra išsiskaidžiusi į institucijas ir, kai kyla problemų, jos dažniausiai rodo viena į kitą.“

Vilniečiai iš tiesų pajus mažėjančias kainas po poros metų

VKEKK rugpjūčio mėnesio duomenimis, pigiausiai šildėsi Visaginas (3,85 ct/kWh), brangiausiai už šilumą mokėjo Biržų gyventojai (8,86 ct/kWh). Ne ką pigiau šildosi ir Alytus (7,33 ct/kWh) ar Vilkaviškis (7,09 ct/kWh), kuriuose šilumos ūkio savivaldybė nekontroliuoja.

„Reikėtų sutikti, kad privatus kapitalas siekia tik pelno. Jei jie turi daugiau padorumo, gali dirbti padoriau, bet daugiausia esama tokių privatininkų, kurie tą padorumą yra palikę už durų.

Be to, reikėtų pažymėti, kad daugelis savivaldybių, kurioms priklauso šilumos ūkiai, tvarkosi geriau nei Vilniaus“, – sako R. Zabarauskas.

Pasak V. Lukoševičiaus, situacija Vilniaus mieste galėtų pagerėti po poros metų, kai bus pastatyta ir pradės veikti kogeneracinė elektrinė.

„Netrukus bus pradėta statyti kogeneracinė ir atliekų deginimo jėgainė, kuri Vilniaus miestui suteiks trūkstamą biokuro dalį, o kai objektas ims veikti, vilniečiai pajus jo naudą. Tačiau tai bus tik kokiais 2018 metais“, – komentuoja V. Lukoševičius. Vilniaus šilumos ūkis sudaro apie trečdalį Lietuvos šilumos rinkos, tad bendrai skaičiuojat atrodys, kad Lietuvoje gerokai sumažėjo šilumos kainos. Tačiau didelių kainų įkaitais liks mažesni miestai, kuriuose arba šeimininkauja privatūs šilumos tiekėjai, arba biokuras sudaro itin mažą viso naudojamo kuro dalį.

Laureatai per inovatyvumo prizmę nagrinėjo šalies ekonomikos augimą ir konkurencingumo skatinimą. KTU studentė Virginija Januškaitė Ekonomikos ir verslo fakultete (EVF) studijavusi Žinių ir inovacijų vadybą pelnė antrą vietą, o tame pačiame fakultete Tarptautinę ekonomiką ir vadybą studijavusi Akvilė Feiferytė užėmė trečiąją.

V. Januškaitei ir jos darbo vadovei doc. dr. Linai Užienei antroji vieta atiteko už magistro baigiamąjį darbą „Nacionalinio intelektinio kapitalo identifikavimas sumanios specializacijos kontekste: lazerių sektoriaus atvejis“. Mokslinio darbo tikslas – sudaryti bei pagrįsti nacionalinio intelektinio kapitalo identifikavimo modelį atsižvelgus į sumaniąją specializaciją. Pasak autorės, tikslingai plėtojant nacionalinį kapitalą, būtina identifikuoti, kurie viešai prieinami nematerialieji ištekliai yra esminiai ir padeda regionams kurti pridėtinę vertę.

V. Januškaitės pasiūlytas sprendimas leidžia atpažinti šiuos išteklius ir priimti racionalius jų plėtros sprendimus bei pasiekti konkrečius regiono tolesnio vystymosi tikslus.

A. Feiferytė ir jos darbo vadovas prof. Valentinas Navickas prizinę vietą pelnė magistro darbas „Žiedinės ekonomikos poveikio atliekų verslui vertinimas“. Šiame darbe buvo tiriamas žiedinės ekonomikos integravimas į atliekų surinkimo ir perdirbimo sektorius, siekiant užtikrinti efektyvesnį atliekų panaudojimą.

A. Feiferytė mano, kad atliekos laikomos nuolat atsinaujinančiu ištekliumi, tad jų panaudojimas leistų sumažinti šalių energetinę priklausomybę, skatintų naujų darbo vietų kūrimąsi ir ekonomikos augimą.

Konkursantų darbus vertino atstovai iš Ūkio ministerijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos inovacijų centro, VŠĮ „InTechCentras“ bei Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA).

Laimėtojams bus skiriamos piniginės premijos. Jos bus įteiktos spalio 5 d. Ūkio ministerijos organizuojamame „Verslo dienos“ renginyje Vilniuje.

Kursai vykdomi pagal ERASMUS+ projektą „Jungtinė inovatyvaus mokymo / mokymosi programa, skirta žinių apie jonizuojančiosios spinduliuotės panaudojimą medžiagų technologijose plėtojimui, gilinimui ir perdavimui“ (angl. Joint innovative training and teaching program in enhancing development and transfer knowledge of application of ionizing radiation in materials processing). Kursuose dalyvauja magistrantai ir doktorantai iš Prancūzijos,  Rumunijos, Lenkijos, Turkijos, Italijos ir KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulto Fizikos katedros. Kursų KTU MGMF metu dalyviai gilinsis į medžiagų modifikacijos jonizuojančiosios spinduliuotės subtilybes žinomų šios srities specialistų:  prof. Xavier Coqueret  (Reimso universitetas, Prancūzija), prof. Giuseppe Spadaro (Palermo Universitetas, Italija) ir prof. Clara Silvestre (Neapolio polimerų chemijos ir technologijos institutas, Italija),- paskaitose, bei atliks praktinius darbus KTU „Santakos” slėnyje,  Medžiagų mokslo instituto bazėje.

Projekte KTU MGMF Fizikos katedra sėkmingai dalyvauja jau nuo 2014 metų, o jo veiklą koordinuoja profesorė Diana Adlienė.

Šis projektas – puiki proga KTU dėstytojams ir studentams praplėsti ir pagilinti savo žinias, pasikeisti patirtimi ir susipažinti su svarbių Europos mokslo institucijų, vykdančių taikomuosius darbus, susijusius su jonizuojančiosios spinduliuotės panaudojimu medžiagų moksle, veikla.

Kviečiame susipažinti su MarketLine Advantage duomenų baze. Laikiną prieigą prie šios duomenų bazės turime tik vieną savaitę (nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 spalio 10 d.).

MarketLine Advantage duomenų bazė pateikia statistikos rodiklius, analizes ir informaciją apie įmones, pramonės šakas, šalis.

• Informacija apie įmones. Daugiau nei 33 000  įmonių profilių, 2 800 SWOT profilių, 310 atvejo studijų.
• Informacija apie pramonės šakas. Daugiau nei 5 000 pramonės šakų profilių, kuriuose pateikiami rinkos duomenys ir analizės.
• Informacija apie šalis. 110 šalių profiliai, kuriuose pateikiamos PESTLE ir PEST analizės.
• Duomenų bazės. 215 šalių statistika, kuri apima istorinius ir prognozuojamus makroekonominius, demografinius ir pramonės rodiklius.

Daugiau informacijos apie MarketLine Advantage duomenų bazę.

Kartu su kolega Dariumi Černiausku neseniai vykusiame mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“ ji skaitė paskaitą apie neuromarketingą.Pasak mokslininkų, daugiau kaip 90 proc. gautos informacijos yra apdorojama individo nesąmoningai arba pasąmonėje, todėl sąmoningi vartotojo sprendimai tėra tik nedidelė „ledkalnio“ viršūnė.

„Daugelis dabartinių mokslinių tyrimų vykdomi būtent analizuojant „ledkalnio“ viršūnę, t.y. atliekant įvairius tradicinius marketingo tyrimus, tokius kaip anketinės apklausos ar pasitelkiant fokus grupę. Panaudojus neuromarketingo įrankius, apie individo elgseną galima sužinoti daugiau“, – sakė jaunoji KTU tyrėja E. Vaičiukynaitė iš Ekonomikos ir verslo fakulteto Marketingo katedros.

Rinkoje – neuromarketingo proveržis

E. Vaičiukynaitės nuomone, tradiciniai marketingo tyrimai tebėra aktualūs ir svarbūs, tačiau turėtų būti derinami su neuro mokslo tyrimų metodais, kurie padeda atskleisti daugiau informacijos apie vartotojų motyvaciją, emocijas bei jų poveikį vartotojo elgsenai.

„Kiekvienos įmonės tikslas yra patenkinti vartotojų poreikius, todėl neuromarketingas yra labai svarbus, nes padeda geriau pažinti vartotoją. Neuromarketingas neatsako į klausimą, kur yra pirkimo „mygtukas“ ir nepakeis tradicinių marketingo tyrimų, tačiau juos papildys naujomis žiniomis“, – pažymėjo ji. 

Konsultuodama įmonių vadovus, E. Vaičiukynaitė pastebėjo, kad neuromarketingo tyrimų poreikis rinkoje vis labiau auga. Tokios didžiosios pasaulio tyrimų kompanijos kaip „Nielsen“, „Millward Brown“, „Neurosense“, „Forbes Consulting Group“, „TNS Emor“, kartu su tradiciniais, derina neuromarketingo tyrimų metodus.

E. Vaičiukynaitė pateikia garsaus šokolado reklamos pavyzdį Vokietijos rinkai. Buvo sukurtos 6 skirtingos komunikacinės žinutės ir stebima, kaip keičiasi šokolado pardavimai atskirų komunikacinių žinučių atveju tikroje parduotuvėje.

„Prieš testavimą parduotuvėje, visos 6 komunikacinės žinutės buvo įvertintos laboratorijoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad prognozuojami šokolado pardavimai atitinkamos komunikacinės žinutės atveju sutapo su realiais šokolado pardavimais parduotuvėje. Svarbu pažymėti, kad tyrimo dalyvius apklausus laboratorijoje prieš neuro tyrimą, buvo prašoma nurodyti labiausiai patinkančią komunikacinę žinutę. Daugelis eksperimento dalyvių pasirinko tą žinutę, kuri sugeneravo mažiausiai šokolado pardavimų parduotuvėje“, – pasakojo KTU tyrėja.

Pasak pašnekovės, studija su šokolado reklama buvo pirmoji neuromarketingo tyrimų kontekste, kur laboratorijoje gautais tyrimo rezultatais buvo bandoma prognozuoti vartotojų pirkimo tendencijas, sietinas su atitinkama komunikacine žinute. Rezultatai buvo tikslūs, o tai rodo naują neuromarketingo proveržį, mano E. Vaičiukynaitė.

Jos teigimu, kuo daugiau įmonių vadovų susipažins su neuromarketingo įrankiais ir pradės juos taikyti savo kompanijos veikloje, tai leis sukurti patrauklesnes prekes ar paslaugas, pakuotes, komunikacines žinutes vartotojams.

Išmatuoja emocijas

Neuromarketingo tyrimai yra kelių tipų ir yra klasifikuojami atsižvelgiant į tai, ar yra susiję su elektriniu/ metaboliniu smegenų aktyvumu, ar su fiziologinėmis, elgsenos savybėmis, charakteristikomis (biometriniai matavimai, – red. past.).

„Metabolinis smegenų aktyvumas yra matuojamas funkciniu magnetiniu rezonansu (fMRI), o elektrinis smegenų aktyvumas nustatomas pasitelkus elektroencefalografijos (EEG) ar magnetoencefalografijos (MEG) metodus, – paaiškino E. Vaičiukynaitė. – Biometriniai matavimai apima emocijų išraiškos veide programinę įrangą, akių žvilgsnio sekimo įrangą, elektrokardiogramą (EKG), odos galvaninę reakciją (GSR) ir kitas technologijas.“

Pasak pašnekovės, kartais reklamų kūrėjai kartu su dizaineriais sukuria kokybiškas ir gražias reklamas, tačiau jos ne visada pasiteisina pardavimų atžvilgiu. Taip yra todėl, kad tokios reklamos „nesužadina“ vartotojų. Siekiant pageidaujamos vartotojo reakcijos ir elgsenos, neuromarketingas pasitelkia tokius įrankius, kaip jau minėtas EEG, kuris įgalina išmatuoti vartotojo motyvaciją atitinkamam veiksmui atlikti, pavyzdžiui, ar jis norėtų įsigyti vieną ar kitą prekę.

Norėdama pažymėti neuromarketingo tyrimo metodų svarbą komunikacijos žinučių kontekste, KTU tyrėja pateikia pavyzdį: „Italų vyno kompanija ruošėsi eksportuoti vyną į Kiniją ir norėjo sukurti patrauklią reklamą. Tyrime dalyvavusiems asmenims buvo pateikti du galimi variantai, siekiant išsiaiškinti, kuri reklama būtų veiksmingesnė. Tyrimas atskleidė, kad vien fono pakeitimas gali nukreipti vartotojo žvilgsnį į norimą reklaminio elemento – teksto – poziciją.“

E. Vaičiukynaitė atkreipia dėmesį, kad neuromarketingo tyrimų metodai įgalina ne tik atlikti tyrimus laboratorijoje, tačiau ir fizinėje bei virtualioje aplinkoje.

Apsiperkant ieškoma emocijų

Tiek maisto, tiek prabangos ar kitų prekių parduotuvių aplinka kuriama neatsitiktinai, o kruopščiai apgalvojant kiekvieną detalę, kuri sudaro bendrą visumą, veikiančią vartotojo emocijas, kurios gali būti teigiamos ir neigiamos. Teigiamos emocijos skatina vartotoją daugiau laiko praleisti tam tikroje parduotuvėje, daugiau pirkti, rekomenduoti ją kitiems. Tuo tarpu neigiamos emocijos veikia priešingai.

„Pastaruoju metu dėl informacinių ir ryšių technologijų vartotojai yra labai pasikeitę. Šiandien pirkėjai apsipirkinėja naudodamiesi laisvų rankų įranga, kuri leidžia vienu metu atlikti keletą dalykų: rinktis prekes ir bendrauti su draugais ar artimaisiais. Šie pirkėjai parduotuvės fizinės aplinkos aspektų gali net nepastebėti. Tokius pirkėjus „sužadinti“ įmonėms yra tikras iššūkis“, – sakė KTU tyrėja.

Marketingo ekspertų nuomone, pardavimo aplinka gali net stipriau paveikti vartotojo sprendimą pirkti nei pats produktas, todėl kyla būtinybė įmonėms analizuoti pardavimo aplinkos poveikį vartotojo elgsenai. Be to, vartotojas ieško ne tik informacijos apie prekę ar paslaugą, bet ir pramogų, socialinio bendravimo, emocijas skatinančios aplinkos.

„Pastaruoju metu vis didesnė reikšmė tenka socialiniams pardavimo vietos aspektams. Pavyzdžiui, įmonės, norėdamos paskatinti atitinkamų daržovių pardavimą jų sezono metu, kviečia daržovių augintojus į savo parduotuves, kad šie patys aptarnautų pirkėjus, – sėkmingą pavyzdį italų rinkoje pateikė E. Vaičiukynaitė. – Tokiu būdu skatinamas bendravimas, kuris neišvengiamas, įsigyjant vieną ar kitą daržovę. Taip veikiamos vartotojo emocijos, sukuriama išskirtinė aplinka.“

Pasak pašnekovės, įdomių marketingo sprendimų būta dar senovės Anglijoje: „Bandelių pardavėjai, norėdami paskatinti prekybą, rytais barstydavo gatves cinamonu.  Vėliau šis „metodas“ buvo uždraustas.“

Emocijos nelygu nuotaikoms

Pasak jaunosios KTU tyrėjos, vartotojas prekę renkasi pagal kainą, prekės ar pakuotės dizaino patrauklumą, todėl vis didesnis įmonių dėmesys yra skiriamas emocinio dizaino produkto ir pakuotės kūrimui. Ši nauja tendencija dar vadinama neurodizainu.

E. Vaičiukynaitė akcentuoja, kad vartotojo emocijos ir nuotaikos nėra tas pats. Vartotojo nuotaikas sudėtinga pakeisti, nes jos atspindi subjektyvią vartotojo būseną, tuo tarpu vartotojo emocijos apibūdina trumpalaikius išgyvenamus jausmus, kuriuos gali sužadinti įvairūs dirgikliai. Dėl šios priežasties vartotojo emocijas pakeisti gana nesudėtinga, tokiu pat būdu keičiant ir jo elgseną.

„Taigi, emocijos apima trumpalaikius ir intensyvesnius vartotojo išgyvenimus, kurie vėliau gali tapti ilgalaikiais jausmais“, – pažymėjo E. Vaičiukynaitė.

Jos teigimu, neuromarketingas padeda sukurti tokius prekės ženklus, produktus ir pakuotes, kurios sukeltų vartotojui vienokias ar kitokias emocijas. Kitaip tariant, jeigu pamatęs lentynoje tam tikrą prekę žmogus tądien jos nepirks, tačiau atmintyje ji tikrai išliks.

Šiuo moduliu rugsėjo 5 d. pradėtos ciklinės studijos, pirmąkart Ekonomikos ir verslo fakultete organizuojamos būsimiems apskaitos ir audito profesionalams. Spalio 7 d. studentai laikys šio dalyko baigiamąjį egzaminą.

Kaip ir kiti Apskaitos ir audito programos moduliai, pastarasis yra akredituotas bei atitinka tarptautinės licencijuotos ir atestuotos apskaitininkų asociacijos ACCA (angl. Association of Chartered Certified Accountants) F7 Financial Reporting modulį. Studentai, studijuodami magistratūros studijų programą, sėkmingai baigę 6-is į ją įtrauktus modulius ir išlaikę egzaminus, gaus 3-jų ACCA egzaminų (F5, F7, F8) užskaitą. Jeigu studentai bus baigę ir KTU Apskaitos bakalauro studijas, iš viso jiems bus užskaityti 7 iš 9 ACCA egzaminų Tai reiškia, kad magistrantams nereikės laikyti jokių papildomų egzaminų bei už juos mokėti, siekiant gauti ACCA kvalifikaciją patvirtinantį sertifikatą.

Konsoliduota įmonių apskaita ir analizė Apskaitos ir audito magistrantūros studijų programos studentams skirtas modulis išsiskiria inovatyvių metodų gausa ir įvairove. Inovatyvių mokymo metodų ir formų panaudojimas yra pagrįstas ne tik praktikų integravimų į studijų procesą ar išvažiuojamųjų paskaitų organizavimu, tačiau ir informacinių technologijų naudojimu paskaitose ir praktiniuose užsiėmimuose dirbant grupėse (komandose), diskutuojant, atliekant atvejo analizės ar problemines užduotis, nuolatiniam savarankiškam mokymuisi panaudojant e-mokymąsi (Moodle sistemą bei Bloomberg platformą). „Matome, vertiname ir priimame šiandienos iššūkius, reikalaujančius į studijų procesą įtraukti inovatyvius studijų metodus. Vis natūraliau priimama nuostata, kad produktyvus mokymasis – tai aktyvus mokymasis. Būtent taip studentai geriau atlieka užduotis, geriau ir greičiau suvokia informaciją, procesus, galų gale – stiprinama asmeninė motyvacija, pačios paskaitos vertinamos kaip įdomios, dinamiškos bei naudingos“, - įsitikinusi docentė.

Taip pat šis modulis pasižymi puikia mokslo ir praktikos derme: paremtas moksliniais tyrimais, tačiau užtikrinantis ir praktinių gebėjimų ugdymą per praktikų paskaitas. Šį rudenį modulio paskaitas skaitė EY, BDO, Deloitte - tarptautinių audito įmonių; Swedbank - tarptautinės finansinės institucijos atstovai. Taip pabrėžiamas ir palaikomas glaudus verslo ir mokslo bendradarbiavimas bei abipusė nauda.  L.e.p. Apskaitos katedros vedėja doc. dr. Alfreda Šapkauskienė   pastebi, kad dažni solidžių įmonių atstovų vizitai Fakultete liudija apie ilgalaikį ir nuoseklų Apskaitos katedros įdirbį mezgant ir palaikant profesinius ryšius. Tokie susitikimai, kuomet atvykusieji dalijasi žiniomis, praktinėmis situacijomis, kviečia studentus į atvirą dialogą ir lygiavertę diskusiją, atveria kelius į perspektyvias praktikos vietas, galų gale – tarptautinę rinką, įsiliejimą į apskaitos ir audito profesionalų gretas.

Tai užtikrinant, minėtos studijų programos magistrantai turi galimybę savo ryšius praplėsti ir dalyvaudami išvykstamosiose paskaitose ir susitikimuose. Vienas tokių – ACCA Family Meeting, kur susirenka verslo įmonės - ACCA nariai, EVF Apskaitos ir audito magistrantai, skaitomos aktualios paskaitos, neformaliai bendraujama, mainomasi idėjomis, pasiekimais ir kontaktais. „Pasijusti didelės ir reikšmingos bendruomenės dalimi patiems studentams yra labai svarbu. Tiesioginis ryšys stiprinamas girdint pagrįstas, konstruktyvias pastabas, komentarus, susijusius su apskaita ir auditu, apžvelgiant tendencijas ir prognozes. Būtent tuomet studentai suvokia pridėtinę vertę, kurią suteikia aukštos kokybės studijas siūlantis universitetas“, - priemonių kompleksiškumo realią naudą įžvelgė A. Šapkauskienė.

Apie jaunuolių dėmesį politikai ir demokratijos idėjų bei pilietiškumo ugdymą po renginio kalbėjomės su debatų „Mokiniai renka Seimą“ moderatoriumi, garsiu žurnalistu ir KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) viešosios politikos ir viešojo administravimo lektoriumi Edmundu Jakilaičiu.

– Moksleiviams, regis, pavyko išsklaidyti politikų diskusijose, debatuose dažnai demonstruojamą aroganciją, savo galios pabrėžimą?

– Sprendimo teisę turintys žmonės turi daugiau galių, tai yra akivaizdu. Man patiko, kad renginyje skatinome žmonių kritinį mąstymą bei kritinį santykį su valdžia. Kuo daugiau bus tokių renginių, tuo labiau politikai jausis nepatogiai ir stengsis laikytis pažadų. Tuomet visuomenė bus kritiškesnė, visuomeniškesnė, ir sparčiau judėsime į priekį prie kritiškai mąstančių žmonių kultūros.

– Kaip vertinate iniciatyvą suburti moksleivius iš visos Lietuvos suteikiant jiems galimybę iš arčiau pažinti kandidatus į Seimą?

– Moksleivių susidomėjimas tokiu renginiu kalba pats už save. Sausakimšai užpildyta salė tarsi savaime įrodo, kad tokia KTU iniciatyva išties yra puiki ir pagirtina. Galimybė internetu stebėti debatus bei tiesioginiu teletiltu užduoti politikams klausimus tik dar labiau praplėtė šio renginio ribas, leidusias prie mūsų prisijungti jaunimui net iš atokiausių šalies vietovių.

– Ar moksleiviai debatams buvo gerai pasiruošę?

– Jaunimas pasirodė išties puikiai, buvo drąsus ir aktyvus. Auditorija pateikė gerus, „kietus“ klausimus, taip priversdami politikus pasitempti ir ne kartą išrausti. Būsimiems kandidatams į Seimą tikrai nebuvo lengva, bet to ir reikėjo. Sužavėjo moksleivių kritinis požiūris ir mąstymas bei gerai parengti klausimai – aštrūs, provokuojantys. Nebuvo „seilėtų“, pataikūniškų klausimų vienam ar kitam kandidatui – vien tik rimti, o tai jau yra gerai.

– Statistiniai duomenys rodo, kad daugiau kaip 90 proc. jaunuolių nesidomi politika. Kaip vertinate tokią situaciją?

– Susidomėjimas valstybės ateitimi tradiciškai siejamas su vyresniais žmonėmis. Jaunimas pirma galvoja apie savo ateitį, karjerą, mokslo ir studijų galimybes, o tik pasirūpinus savo asmeniniu gerbūviu, akiratis krypsta į bendresnį kontekstą. Situacija per dieną nepasikeis.

Domėjimasis politika nebūtinai turi būti susijęs su ėjimu į politiką. Bet kokia iniciatyva, noras būti aktyviu, visuomenišku žmogumi – sveikintinas, bet tai neturi būti vien politika. Būti visuomenišku mokslininku, verslininku, kūrėju, menininku, tiek pat naudinga visuomenei, kaip ir bet kokia kita veikla, įskaitant politinę.

– Ar savanoriavimas – vartai į politiką ir visuomeniškumą?

– Šiandien tai tapo išties madinga. Vis daugiau jaunuolių tampa įvairių organizacijų savanoriais. Tai skatina žmones mąstyti bendresniame kontekste ir matyti ne vien tik savo asmenines problemas. Jaunimas domisi valstybės ir visuomenės problemomis, o tai jau žingsnis įsitraukimo į politinę veiklą link. Nereikia būti politiku, siekiant būti naudingu. Yra daugybė nenaudingų politikų ir atvirkščiai.

– Kaip kinta bendras visuomenės požiūris į politikus?

– Visuomet sunku kalbėti apie politikus ir visuomenę, bet Lietuvoje tikrai jau atsiranda daugiau jaunų, iniciatyvių žmonių, norinčių keisti tėvynę, norinčių jos kitokios. Niekuomet visi politikai nebus geri, o žmonės – visuomeniški, bet tai yra normalu. Gerų politikų yra vos keletas, o jaunų, veiklių, iniciatyvių žmonių – tūkstančiai, galbūt net dešimtys tūkstančių. Manau, tai yra labai gerai.

– Ar jaunimui daro įtaką netinkamas politikų įvaizdis?

– Politika – didelė problema. Tokie politiniai lyderiai, kaip Eligijus Masiulis, kuris buvo daugelio jaunų žmonių autoritetas, savo veiksmais paskatino bendrą nusivylimo nuotaiką ir tarp jaunimo. Bet geriau pagautas, negu nepagautas vagis. Tai irgi yra tam tikro apsivalymo, tam tikro pozityvaus proceso dalis.  Juk jeigu kažkas ima pinigus ir yra pagaunamas, tai yra geriau, negu, kad jis tai darytų ir šį faktą nuslėptų. Žinoma, būtų idealu, kad tokių purvinų dalykų išvis nebūtų. Bet geriau skausmingas, kone kruvinas procesas, tačiau teigiamas rezultatas.

– Ko, jūsų nuomone, trūksta šiandieninei politikai?

– Politikai labiausiai trūksta politikos. Politika – idėjų kova. Idėjų, grįstų kompetencija, išmanymu, atsidavimu ir kitais dalykais. Tų idėjų trūksta, bet jų yra, tad čia savotiškas galimybių išnaudojimo menas. Vieni politikai ir jų reprezentuojamos partijos turi daugiau idėjų, kiti mažiau ir tai puikiai atsispindi balsavimo rezultatuose. Procesas juda ir tai yra gerai.

Pirmas augalas Mėnulyje − itin reikšmingas pasiekimas mokslo raidai, kuris padėtų išsiaiškinti, ar įmanoma auginti augalus pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis, kurios yra Marse ir Mėnulyje. Iki šiol tokie eksperimentai buvo atliekami tik Tarptautinėje kosmoso stotyje (TKS).

Apie projektą „Lietuva Mėnulyje 2018“, kosmosą ir svajones tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja vienas iš idėjos iniciatorių ir įgyvendintojų Vilniaus universiteto biofizikos studentas Mikalojus Brazdžiūnas.

– Papasakok plačiau apie projekto idėją. Kaip ji kilo?

– Idėją parsivežiau iš stažuotės NASA Ames tyrimų centre 2015 metų rudenį. Idėjos autorius yra dr. Christopheris McKay, vienas žinomiausių astrogeofizikų (angl.planetary scientist). Man atliekant stažuotę NASA, jis pasiūlė sukurti nedidelį modulį, kuris būtų siunčiamas į Mėnulį ir kuriame galėtų išaugti pirmasis augalas kitame Saulės sistemos kūne nei Žemė. Šiuo metu esame vieninteliai, rimtai kuriantys tokį modulį ir siekiantys su viena iš „Google Lunar XPRIZE“ komandų pasirašyti sutartį. Šio konkurso dalyviai privačiomis lėšomis į Mėnulį siunčia savo robotizuotus aparatus ir varžosi dėl „Google“ įsteigto dešimtmilijoninio prizo. Turime galimybę kartu su vienu iš tokių aparatų nusiųsti savo eksperimentą.

– Koks jūsų projekto tikslas?

– Projekto tikslas yra tapti pirmais, Mėnulyje išauginusiais augalą, tuo pačiu ištirti, kuo skiriasi augalų augimas Mėnulyje ir Žemėje. Mūsų eksperimento metu analogiškame modulyje laboratorijoje atliksime kontrolinį eksperimentą – stebėsime, kaip tas pats augalas auga Žemėje. Sėkmės atveju parodysime, kad ESA, JAXA ir kitų kosmoso agentūrų planuojamuose Mėnulio gyvenvietėse bus galima auginti astronautų maistui skirtus augalus.

Tikimės, kad būdami pirmieji, Mėnulyje išauginę augalą, turėsime galimybes prisidėti prie žmonijos kelionės tolyn į Saulės sistemą. Taip pat planuojame ateityje toliau vystyti technologiją, kurią galėtų naudoti įvairios pasaulio kosmoso agentūros ar įmonės.

– Plačiau papasakokite apie jūsų komandą, kas ją sudaro. Kaip dalinatės darbais?

– Šiuo metu mūsų komandą sudaro apie 20 studentų iš Vilniaus, Kauno technologijos (KTU) ir ISM universitetų. Šios trys komandos dirba ties skirtingais projekto aspektais – atitinkamai ties biologija, modulio mechatronika ir projekto vadyba. Komandas surinkome iš labiausiai projektu susidomėjusių ir pasiryžusių jį įgyvendinti studentų. Dirbame laisvalaikiu ir skiriame asmenines lėšas. VU studentams vadovauju aš, KTU – Algis Karpavičius, „LitSat-1“ komandos narys, o ISM studentai yra Arnas Petravičius, Emonas Šabonas ir Ignas Bakanauskas.

– Kuo jūsų projektas yra unikalus? Juk yra buvę bandymų siųsti augalą į kosmosą?

– Augalai iki šiol buvo auginami tik sovietiniuose Žemės palydovuose ir Tarptautinėje kosminėje stotyje, kur jie naudojami ir maistui. Tai daugiausiai salotos, bazilikai. Tačiau čia daug lengviau užtikrinti tinkamas augimui sąlygas (tose pačiose patalpose gyvena ir žmonės), be to, nuo radiacijos visą TKS saugo Žemės magnetinis laukas. Mėnulyje mūsų modulis turės atlikti eksperimentą vakuumo sąlygomis, nuo -120C iki +170C kintant aplinkos temperatūrai.

Be to, Mėnulis neturi magnetinio lauko, dėl to visa augalams žalinga radiacija netrukdoma pasieks mūsų modulį. Taigi, vieni didžiausių iššūkių bus užtikrinti modulio viduje esančios augalų auginimo kameros hermetiškumą, tinkamą temperatūrą ir apsaugoti jos vidų nuo kuo didesnės dalies jonizuojančios spinduliuotės. Ieškome galimybių eksperimentą vykdyti ilgiau nei 14 dienų – tiek trunka diena Mėnulyje – ir išgyventi net nesant Saulės šviesai. Tai kelia daugybę papildomų reikalavimų ne tik mūsų moduliui, bet ir aparatui, kuriame būsime.

– Kokie darbai jau yra nuveikti ir kokie iššūkiai laukia ateityje?

– Šiuo metu JGMC laboratorijose tiriame, kurie augalai labiausiai tiktų mūsų eksperimentui, renkamės jiems tinkamas augimo terpės savybes, augimo sąlygas. Augalų, su kuriais dirbame, sąrašas yra susiaurintas iki 6 augalų rūšių. Kolegos KTU kuria pirmąjį modulio prototipą, kuriame galėsime atlikti tolimesnius auginimo eksperimentus ir tobulinti modulį. ISM studentai aktyviai ieško projekto rėmėjų ir partnerių. Jau turime prieigą prie vienų iš geriausių mokslo centrų Lietuvoje, todėl šiuo metu didžiausias pastangas dedame ieškoti finansavimo.

– Koks augalas, jūsų manymu, bus siunčiamas? Pagal kokius kriterijus renkatės augalą?

– Ruošiamės siųsti augalą, kuris būtų tinkamas maistui, todėl renkamės pagal augalui reikalingas aplinkos sąlygas, augalo vegetacijos trukmę ir jo maistinę vertę. Taip pat svarbu, kad augalas per kelias savaites augimo neišaugtų per plačiai ir jam pakaktų vietos augimo kameroje. Eksperimento metu rinksime duomenis apie kintančią CO2 koncentraciją, vaizdo kameromis periodiškai stebėsime augalo lapus, šaknis ir stiebus, o šviesą, reikalingą fotosintezei, suteiks raudoni ir mėlyni LED, todėl reikia rinktis tokį augalą, kuris netrukdytų jo stebėjimui.

– Ar bendradarbiaujate su kitomis tarptautinėmis organizacijomis? Kokiomis?

– Bendraujame su NASA, taip pat su keliomis komandomis, dalyvaujančiomis „Lunar XPRIZE“ konkurse. Šiuo metu mezgame kontaktus su keletą pasauliniu technologinių įmonių, universitetais, kurie yra pažengę sferose, kuriose dirbsime ir mes.

– Kuo šis projektas svarbus Lietuvai?

– Įgyvendinus šį projektą, pratęstume pirmųjų lietuviškų palydovų pradėtą kelią į kosmoso industriją. Taip pat įrašytume Lietuvos vardą į istoriją, kaip pirmosios valstybės pasaulyje, užauginusios augalą kitame kosminiame kūne ir kadangi tai yra ateities rinka, užsitikrintume lyderiaujančią poziciją joje. Taip pat tai būtų labai gera reklama Lietuvos aukštajam mokslui, aukštųjų technologijų galimybių parodymas.

– Kokią naudą šis projektas duotų mokslui? Kokias mokslo perspektyvas turi jūsų projektas?

– Mūsų žiniomis, šio projekto metu sukurtas modulis būtų pirmasis, kuris mažame tūryje itin atšiaurioje aplinkoje leistų išlaikyti augalams tinkamas sąlygas – tai būtų technologinis laimėjimas. Duomenys, gauti eksperimento Mėnulyje metu ir palyginti su laboratorijoje atlikto eksperimento duomenimis, leistų parodyti, ar skiriasi tiriamų augalų gravitropizmas (augalo atsakas į gravitacinį lauką), fototropizmas (atsakas į šviesą), augimo greitis Mėnulyje ir Žemėje.

Ekskursijos metu sustojome prie Puntuko akmens, perėjome Medžių lajų taku. Medžių lajų takas tęsiasi 300 metrų ir tolygiai kyla iki 21 metro aukščio virš žemės paviršiaus. Po to aplankėme A. Baranausko klėtelę, pažiūrėjome akmens tapybos meistro, tautodailininko S. Petraškos savitų paveikslų, stebinančių unikalia technika, parodą.

Pakeliui į Rokiškį užsukome į Niūronių kaime įsikūrusį Arklio muziejų. Muziejuje kaupiami eksponatai, atspindintys arklio reikšmę lietuvių ūkio ir kultūros istorijoje. Aplankėme J. Gelaževičiaus filatelijos bei tautodailininko J. Kazlausko drožinių kolekcijas.

Rokiškio dvaro rūmai (krašto muziejus) pastatyti 1801 metais. Muziejuje susipažinome su veikiančiomis ekspozicijomis: Rokiškio dvaro kultūra ir istorija, Rokiškio krašto istorija nuo seniausiu laikų. Išskirtinę vietą užima unikali dievadirbio Liongino Šepkos drožinių ekspozicija.

Vizito metu pamatėme dokumentinį filmą apie sūrio kelią bei buvome vaišinami šešių rūšių sūriais.

Fakulteto darbuotojai dėkoja dekanui dr. Andriui Vilkauskui ir KTU darbuotojų profesinei sąjungai už šios ekskursijos parėmimą.

- What challenges do researchers face when preparing high quality publications?

- I think that researchers form emerging markets in general (and from Baltic region specifically) are challenged with publishing peer reviewed articles for several reasons. First is linguistic – overcoming the language barrier. And second is the scientific methods, which are thought in PhD programs in Baltic countries, making it more challenging for them, although their ideas are good. It is a question of defining and proving the methodology they use, as well as the exposition of the research, which allows these researchers to move to the next level.

- Why is it so important to publish results? How should researchers reveal results and make them more interesting to general public?

- You are assuming it is important. I’m not sure it always is. The research that we do is basic research, not applied research. Sometimes it has practical implications and other times it does not. Think about the fields of physics, sociology or psychology – do they have practical relevance?  95% of researches don’t have practical implications.

In business schools we presume it should, because business itself is a practical field. But we are scientists, social scientist to be exact. And therefore we are trying to understand the relationships between constructs, concepts. We are truth seekers, we seek to know the real world as it exists, and not necessarily give recommendations to businesses how to make more money. But sometimes we do that, because our research has some applied value.

We teach research, but research itself sometimes has no direct relevance to businesses. Sometimes the relevance is to the government, not businesses. For example, what if we found out about the impact of corruption on certain business practises? What if we find a relationship between corruption and economic development? How is it helpful to businesses? It is helpful to knowledge, to knowledge creation. But most of our research is not.  Our problem is that we teach business people, but our research is more scientific, less applied. Sometimes it seems that researchers are out of touch of reality, living in their ivory towers. But there are also researches revealing the fact that companies, which have researchers in their board of administration, have much better practical results.

- You are the Chief Editor of “International Journal of Emerging Markets”. Are all publications you get of the highest quality?

No, 90% of the articles I get are of insufficient quality, so I reject most of them.  Only 10% of the articles have scientific merit.

- How do you select which ones to publish?

- I select them based on quality, methodology, and contribution.

- You use experiential teaching, could you describe how you apply this method?

- If you hear something, you remember 20% of it. But if you do something yourself, you remember 80%. It’s like being a reporter in field of communications. You can take a class about communication and you may understand it a little bit better, but when you have to write yourself it’s different.

So in my classes I let students engage in real world problems, work with companies, government agencies, and through these projects they are able to develop the skills they need.

- You established and managed academic centres of competences in China and in India. Can you tell more about the primary idea and what these centres implement today?

- Today I am no longer involved with these centres. But I can tell you that the idea of China being the second largest economy in the world means that we have to develop global citizens and leaders.  We have to know about countries that have over billion people reach, we have to know about China and India and we have to understand and relate to people and businesses in those countries. So these centres aim to prepare and introduce the research community, the student community, and the public, to these markets.

-  Could you introduce the “Global Consulting” study programme?

- It is related to experiential learning. It involves companies that want to go global, but encounter problems with knowledge, people, availability and limited resources. And therefore universities act as conduct; they help to these businesses to develop plans to go abroad.  We let students to do this kind of research with a faculty member, to develop solutions and write a consultancy report, then come back and tell the company what it should do. Students provide value to the company by doing this research and gain valuable experience themselves. And the faculty gets good stories for the classroom, interesting real-world cases to cover later.
 

Dr. Ilan Alon is Professor of Strategy and International Marketing at the University of Agder, Norway, and visiting scholar at Georgetown University, USA.  Prior to this, Dr. Alon was also a visiting scholar at Harvard University.

Alon’s teaching and consulting work spans the globe covering America, Europe, Asia and the Middle East. He has taught in top business programs globally, including Shanghai JiaoTong University (China), EM Lyon (France), Ben Gurion University (Israel), Bilkent University (Turkey), and MIB (Italy), among others.

Alon research includes global franchising, political risk assessment and the globalization of Chinese enterprises. He authored numerous peer reviewed articles including ones appearing inJournal of International Marketing, Harvard Business Review and Corporate Governance: An International Reviewand books such asGlobal Marketing(McGraw-Hill, 2012),Global Franchising Operations Management: Cases in International and Emerging Markets Operations(FT Press, 2012),Franchising Globally: Innovation, Learning and Imitation(Palgrave, 2010),Service Franchising: A Global Perspective(Springer, 2005),Chinese International Investments(Palgrave, 2013),Chinese Entrepreneurs(Edward Elgar, 2009),China Rules(Palgrave, 2009),Globalization of Chinese Enterprises(Palgrave, 2008), among other books.

Alon has consulted both multinational businesses and government organizations relating to marketing and international business issues. Among his clients are USAID, Darden, Disney, illy, and Orlando International Airport. 

Academic interests

International Strategy and Structure, International Marketing, Emerging Markets, China

- What challenges do researchers face when preparing high quality publications?

- I think that researchers form emerging markets in general (and from Baltic region specifically) are challenged with publishing peer reviewed articles for several reasons. First is linguistic – overcoming the language barrier. And second is the scientific methods, which are thought in PhD programs in Baltic countries, making it more challenging for them, although their ideas are good. It is a question of defining and proving the methodology they use, as well as the exposition of the research, which allows these researchers to move to the next level.

- Why is it so important to publish results? How should researchers reveal results and make them more interesting to general public?

- You are assuming it is important. I’m not sure it always is. The research that we do is basic research, not applied research. Sometimes it has practical implications and other times it does not. Think about the fields of physics, sociology or psychology – do they have practical relevance?  95% of researches don’t have practical implications.

In business schools we presume it should, because business itself is a practical field. But we are scientists, social scientist to be exact. And therefore we are trying to understand the relationships between constructs, concepts. We are truth seekers, we seek to know the real world as it exists, and not necessarily give recommendations to businesses how to make more money. But sometimes we do that, because our research has some applied value.

We teach research, but research itself sometimes has no direct relevance to businesses. Sometimes the relevance is to the government, not businesses. For example, what if we found out about the impact of corruption on certain business practises? What if we find a relationship between corruption and economic development? How is it helpful to businesses? It is helpful to knowledge, to knowledge creation. But most of our research is not.  Our problem is that we teach business people, but our research is more scientific, less applied. Sometimes it seems that researchers are out of touch of reality, living in their ivory towers. But there are also researches revealing the fact that companies, which have researchers in their board of administration, have much better practical results.

- You are the Chief Editor of “International Journal of Emerging Markets”. Are all publications you get of the highest quality?

No, 90% of the articles I get are of insufficient quality, so I reject most of them.  Only 10% of the articles have scientific merit.

- How do you select which ones to publish?

- I select them based on quality, methodology, and contribution.

- You use experiential teaching, could you describe how you apply this method?

- If you hear something, you remember 20% of it. But if you do something yourself, you remember 80%. It’s like being a reporter in field of communications. You can take a class about communication and you may understand it a little bit better, but when you have to write yourself it’s different.

So in my classes I let students engage in real world problems, work with companies, government agencies, and through these projects they are able to develop the skills they need.

- You established and managed academic centres of competences in China and in India. Can you tell more about the primary idea and what these centres implement today?

- Today I am no longer involved with these centres. But I can tell you that the idea of China being the second largest economy in the world means that we have to develop global citizens and leaders.  We have to know about countries that have over billion people reach, we have to know about China and India and we have to understand and relate to people and businesses in those countries. So these centres aim to prepare and introduce the research community, the student community, and the public, to these markets.

-  Could you introduce the “Global Consulting” study programme?

- It is related to experiential learning. It involves companies that want to go global, but encounter problems with knowledge, people, availability and limited resources. And therefore universities act as conduct; they help to these businesses to develop plans to go abroad.  We let students to do this kind of research with a faculty member, to develop solutions and write a consultancy report, then come back and tell the company what it should do. Students provide value to the company by doing this research and gain valuable experience themselves. And the faculty gets good stories for the classroom, interesting real-world cases to cover later.
 

Dr. Ilan Alon is Professor of Strategy and International Marketing at the University of Agder, Norway, and visiting scholar at Georgetown University, USA.  Prior to this, Dr. Alon was also a visiting scholar at Harvard University.

Alon’s teaching and consulting work spans the globe covering America, Europe, Asia and the Middle East. He has taught in top business programs globally, including Shanghai JiaoTong University (China), EM Lyon (France), Ben Gurion University (Israel), Bilkent University (Turkey), and MIB (Italy), among others.

Alon research includes global franchising, political risk assessment and the globalization of Chinese enterprises. He authored numerous peer reviewed articles including ones appearing in Journal of International Marketing, Harvard Business Review and Corporate Governance: An International Reviewand books such as Global Marketing (McGraw-Hill, 2012), Global Franchising Operations Management: Cases in International and Emerging Markets Operations (FT Press, 2012), Franchising Globally: Innovation, Learning and Imitation (Palgrave, 2010), Service Franchising: A Global Perspective (Springer, 2005), Chinese International Investments (Palgrave, 2013), Chinese Entrepreneurs (Edward Elgar, 2009), China Rules (Palgrave, 2009), Globalization of Chinese Enterprises (Palgrave, 2008), among other books.

Alon has consulted both multinational businesses and government organizations relating to marketing and international business issues. Among his clients are USAID, Darden, Disney, illy, and Orlando International Airport.

Academic interests

International Strategy and Structure, International Marketing, Emerging Markets, China

Dešimtą kartą organizuotas forumas – sudedamoji Kauno architektūros festivalio „KAFe2016“ dalis, bendradarbiaujanti su LR Aplinkos ministerija, Lietuvos Nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA),  Lietuvos architektų rūmais (LAR), Kauno miesto savivaldybe ir Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU).

Plenarinės sesijos metu pranešimus skaitė bei savo šalių praktikas pristatė inovatyvios architektūros ir urbanistinio planavimo projekto „Architecture Workroom Brussels“ įkūrėjas Roeland Dudal ir architektas Johan De Wachter iš Belgijos bei tarptautinės miestų ir regionų planavimo draugijos (ISOCARP) narys iš Lenkijos Lukasz Pancewicz.

„Ko gero šių šalių patirtis yra kitokia nei pas mus, bet problemos panašios: sunkiai kontroliuojamas priemiesčių driekimasis, besiformuojantis miestų kūnas, siekis ir poreikis gaivinti centrines miestų dalis, priešpriešų tarp verslo ir miesto gyventojų konstruktyvus sprendimas ir visuomenės efektyvus įtraukimas į urbanistinio planavimo procesus“, – teigė darbo grupės vadovas prof. Kęstutis Zaleckis.

Forumo nariai dalyvavo ir „trijų stalų“ diskusijoje, kur aptarė visuomenės dalyvavimo urbanistiniame planavime, modernistinių gyvenamųjų mikrorajonų kompleksiškos renovacijos ir ekonominio miesto gyvybingumo temas. Diskutuota, kaip prie Lietuvos miestų geresnio funkcionalumo galėtų prisidėti miesto administracija, gyventojai, architektai, mokslininkai, kad mikrorajonų renovacija neapsiribotų pavieniais pastatais.

Nekilnojamojo turto vystytojo „Citus“ atstovai pakvietė dalyvius į pažintinę ekskursiją po renovuojamą 1890 m. karinės neoklasicistinės architektūros pastatą „Telegrafas“.

„Mūsų tikslas negriauti ar performuoti, o atkurti autentiką, išsaugoti visas jau antrą šimtmetį skaičiuojančias architektūrines ir kultūrines vertybes bei pritaikyti šiandienos poreikiams. Norime, kad šis pastatas būtų ne tik autentiškas, bet gyvas, tinkantis šiuolaikiniam gyvenimui“, - pasakojo „Citus“ direktorius Mindaugas Vanagas.

Plačiau apie pastato istoriją dalyviams pasakojo istorikas Arvydas Pakštalis, kuris archyvuose surinko istorinę medžiagą ir atskleidė ne vieną įdomią detalę.

Forumo dalyviams buvo pristatytos dvi demonstracinės patalpos, kurias įrengė studijos „Daiktų viešbutis“ interjero dizainerė Dalia Mauricaitė. Šių patalpų paskirtis – parodyti, kaip galima suderinti darbą ir gyvenimą vienoje erdvėje. Interjero dizainerė pabrėžė, kad tinkamai išnaudojant erdvę, 25 kvadratiniuose metruose gali tilpti absoliučiai viskas, ko reikia patogiam gyvenimui.

M. Vanagas džiaugėsi, kad forumu domisi architektai, projektų rengėjai, investuotojai, savivaldų atstovai ir piliečiai: „Svarbu kalbėtis tarpusavyje apie tai, kaip keičiasi miestai, kokiuose miestuose žmonės nori gyventi, pažvelgti į besikeičiančias planavimų tendencijas bei paliesti demografijos temą, įtakojančią urbanistiką“.

K. Zaleckis įsitikinęs, kad forumas – įžanga į miestų reformos ir pokyčių procesą. 

Aukojo laisvalaikį

Verslo administravimo katedros vedėjas prof. dr. Eugenijus Bagdonas vienos stažuotės Prancūzijoje metu susidomėjo edukaciniais kompiuteriniais verslo žaidimais. „Jis jau tais laikais  suvokė tarpdiscipliniškumo svarbą. Aš esu informatikė, mano kolega Vytautas Skvernys – taip pat. E. Bagdonas pakvietė mus į Verslo administravimo katedrą, kad mes prisidėtume prie jo darbų ir drauge galėtume užtikrinti studijų tarpdiscipliniškumą Verslo administravimo studijų programos studentams“, – prisimena I. Patašienė.

Pradėję gilintis į kompiuterinių žaidimų subtilybes, kūrėjai „Kietam riešutui“ aukojo visą laisvalaikį. Prof. E. Bagdonas teikė modelio idėjas, V. Skvernys rūpinosi testavimu, o I. Patašienė buvo atsakinga už programavimo darbus. „Stengėmės, kad žaidimas atskleistų tas verslo organizavimo sritis, kurios Lietuvos jaunimui buvo mažiausiai suprantamos. Taip atsirado žaidimo pirmoji versija, kurią išbandė KTU Verslo administravimo studijų programos studentai. Apklausos rodė, kad žaidimu studentai buvo patenkinti“, – apie žaidimo kūrimo eigą pasakojo I. Patašienė.

Išplito visoje Lietuvoje

Pasak docentės, žaidimas už KTU ribų išėjo labai natūraliai. Vos jį sukūrus „Kietu riešutu“ susidomėjo Vilniaus ir Kauno kolegijų dėstytojai, Statybininkų rengimo centras, o šiandien jį naudoja ir VU, MRU, ŠU, Šiaulių, Klaipėdos kolegijos, V. A. Graičiūno aukštoji vadybos mokykla ir kt.

Diegiant žaidimą, kūrėjai mielai dalinosi savo patirtimi. Apmokydami dėstytojus dirbti su „Kietu riešutu“, jo kūrėjai mokėsi patys iš savęs bei būdami ISAGA (The International Simulation And Gaming Association) nariais - perimdami tarptautinę bendraminčių patirtį; taip pat stebėjo dirbančius kolegas, reagavo į pastabas ir pagal jas nuolat tobulino žaidimą.

Nuo 2006 metų prie žaidimo vystymo komandos prisijungė Taikomosios informatikos katedros docentas dr. Martynas Patašius. „Prof. E. Bagdonas daug dėmesio ir laiko skyrė mums, informatikams, aiškindamas vadybos ir ekonomikos subtilybes. Tik jas supratus buvo galima sukurti tinkamą programinę įrangą“, – teigia docentė.

Nuolatinis tobulinimas

Ekonomikos ir verslo fakultete „Kietą riešutą“ žaidžia visi Verslo administravimo studijų programos studentai. Pradėję pirmame kurse, su žaidimu susiduria ir vėlesniuose semestruose. „Pagrindinis dalykas, skiriantis mus nuo konkurentų, yra tas, kad jau antrame semestre mes atveriame žaidimo juodąją dėžę ir leidžiame studentams pamatyti jos turinį, sandarą, naudojamus principus. Kiti kūrėjai tai slepia, nenorėdami atskleisti savo sistemos niuansų“, – apie žaidimo pranašumus kalbėjo I. Patašienė. Pasak jos, tokiu būdu studentai yra skatinami stebėti, analizuoti, mokytis, kritikuoti ir vėliau tobulinti tą pačią sistemą ir kurti savus verslo imitacinius

Lietuvoje yra ir kitų panašių verslo žaidimų. Aleksandro Abišalos įdiegtas „Junior Achievement“ greitai išpopuliarėjo ir prigijo visoje Lietuvoje. Tačiau šis žaidimas yra pritaikytas moksleiviams ir sukurtas pagal amerikietišką sistemą. „Mes norėjome sukurti lietuvišką produktą lietuviškai rinkai. „Kietas riešutas“ yra paremtas patvirtintomis lietuviškomis finansinėmis formomis. Kai minėtos formos pasikeičia, mes taip pat stengiamės pakeisti žaidimą, pritaikome jį prie lietuviškų standartų“, – pasakojo I. Patašienė.

Tuo metu, kai „Kietas riešutas“ buvo kuriamas, verslo subtilybes išmanė mažai žmonių ir juos reikėjo užvesti ant kelio. Pasak žaidimo autorės, kūrėjų komanda dėjo itin daug pastangų, kad žaidimas būtų kuo realesnis, o tai ir nulėmė nemažėjantį „Kieto riešuto“ populiarumą Lietuvoje.

Atviroje diskusijoje su Fakulteto bendruomene dalyvavęs A. Kubilius pabrėžė fizikos ir matematikos svarbą ne tik Lietuvos ar pasaulio mastu, bet ir formuojant asmenybę, kuriai teks susidurti su ateities iššūkiais. Fizikas neabejoja, kad kelias į inovacijomis grįstą šalies ekonomiką, stiprią ir konkurencingą pramonę ir žemės ūkį yra grįstas fizikos, matematikos ir chemijos mokslais. Siekiant proveržio šitose srityse itin svarbu kvalifikuota darbo jėga. 

Susirinkusius Fakulteto studentus, dėstytojus ir administraciją A. Kubilius ragino iš fizikos ir matematikos mokslų semtis smalsumo ir priežastingumo, formuoti savo mąstymą.

„Po 25 metų gyvensite visai kitokiame pasaulyje, pilname naujų iššūkių ir galimybių, kuriems reikia būti pasiruošus – turėti tvarkingą mąstymą. Būdami čia, KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulete, jūs tai galite padaryti“, – diskusiją baigė A. Kubilius.

Europos socialinio tyrimo duomenimis, Lietuva yra tarp šalių, kuriose piliečių aktyvumas rinkimuose yra labai žemas: tik 53,2 proc. apklaustųjų teigė balsavę paskutiniuose rinkimuose (Europos vidurkis – 68 proc.). Kita vertus, tarp tokių šalių yra ir Prancūzija (63,3 proc.), ir JAV.

„JAV rinkėjų aktyvumas yra žemesnis nei daugelyje tvirtos demokratijos šalių – nacionaliniuose rinkimuose paprastai dalyvauja apie 60 proc. rinkėjų, o vietinės savivaldos – apie 40 proc.“, – teigia T. Bryeris.

Pasak jo, piliečių dalyvavimą rinkimuose pagrinde nulemia du dalykai: žmonės balsuoja, kai jiems asmeniškai rūpi rinkimų rezultatas, arba, kai jie jaučia, kad jų dalyvavimas gali nulemti, kas laimės.

Balsuoja vyresni ir aukštesnio išsilavinimo

„Rinkėjų aktyvumas Lietuvoje pagrinde priklauso nuo dviejų socialinių demografinių veiksnių: amžiaus ir išsilavinimo. Paprastai balsuoti labiau linkę vyresni ir turintys aukštesnį išsilavinimą žmonės. Lytis, pajamos ir gyvenamoji vieta beveik nesusiję su aktyvumu rinkimuose“, – teigia Vaidas Morkevičius, KTU Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėjas.

Europos socialinio tyrimo duomenimis, Lietuvoje balsuoti labiausiai linkę vyresni nei 51-erių žmonės (beveik 63 proc. apklaustųjų dalyvavo praėjusiuose rinkimuose), mažiausiai – jaunesni nei 25-erių (24 proc.). Balsavo ir 64 proc. aukštesnio nei vidurinis išsilavinimas apklausos dalyvių.

Iš tirtųjų šalių, 2014–2016 metais aktyviausiai rinkimuose dalyvavo Danijos (91,5 proc.), Švedijos (90,5 proc.), Belgijos (89,1 proc.), Norvegijos (87 proc.) piliečiai. Tarp mažiausiai aktyvių, be Lietuvos (53,2 proc.) yra Čekija (56,5 proc.), Slovėnija (62,7 proc.), Prancūzija (63,3 proc.).

V. Morkevičius primena, kad kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, balsavimas yra privalomas.

Jauni žmonės jaučiasi neturintys pakankamai žinių

Jaunimo polinkis nebalsuoti – galvos skausmas permainų siekiantiems politikams. Nors Lietuvos jaunimas, pasak Europos socialinio tyrimo, yra ypač apolitiškas (93,5 proc. 14–20 metų jaunuolių teigia, kad politika jiems visiškai neįdomi ar mažai įdomi; šiuo rodikliu mus lenkia tik Čekija – 95 proc.), panašios tendencijos vyrauja ir kitose šalyse.

Štai istoriniame Jungtinės Karalystės referendume balsavo 64 proc. užsiregistravusių balsuoti 18–24 metų piliečių. Nors šis procentas yra artimas vidurkiui, jaunus žmones stipriai lenkė vyresni nei 65-erių britai: šioje amžiaus grupėje balsuotojų aktyvumas siekė 90 proc.

KTU mokslininko T. A. Bryerio teigimu, nors pastaruosiuose JAV prezidento rinkimuose jaunimas dalyvavo vidutiniškai aktyviai (45 proc. apklaustųjų 18–29 metų piliečių), 2014-ųjų savivaldos rinkimuose iki balsadėžių atėjo tik 20 proc. jaunų žmonių.

„Jaunų žmonių pasyvumas rinkimuose nėra unikalus reiškinys Lietuvai. Tiesa, gali būti, kad jo priežastys skirtingose šalyse yra ne tos pačios – tai gali būti apatija, bejėgiškumas (jausmas, kad tavo balsas nieko nereiškia), netikėjimas, kad išrinktieji politikai, kad ir kas jie būtų, ką nors pakeis. Pavyzdžiui, 60 proc. jaunų amerikiečių mano, kad tik pakankamai išmanantys apie politiką žmonės turėtų balsuoti“, – teigia T. A. Bryeris.

Prezidento kampanija „Twitteryje“ – nebūtinai sveikintina

Beje, amerikietis mokslininkas išreiškia abejonę dėl tarp šiuolaikinių politikų paplitusių, pagrinde į jaunus žmones orientuotų komunikacijos strategijų. Pasak jo, egzistuoja būdai, kuriais galima sudominti jaunus žmones politika:daugiau bendrauti socialiniuose tinkluose, kalbėti apie jauniems žmonėms rūpinčius klausimus, parengti tokią komunikacijos strategiją, kuri sutaptų su jaunų žmonių medijų vartojimo įpročiais.

Tačiau, Kauno technologijos universiteto tyrėjo teigimu, toks požiūris turi ir savo trūkumų: „Tokios strategijos priartina politiką prie žmonių, bet ne žmones prie politikos. Politika – rimtas dalykas, ne žaidimas. Tiesą pasakius, man kelia nerimą toks aktyvus „Twitterio“ platformos naudojimas šiuose JAV prezidento rinkimuose. Galbūt tai patraukia daugiau jaunų rinkėjų, tačiau supaprastina sudėtingą procesą.“

Aktyvūs neinformuoti rinkėjai – pavojingi

Mokslininkas mano, kad aktyvūs neinformuoti, neišmanantys nei apie politiką, nei apie viešąjį valdymą rinkėjai yra kur kas didesnė problema, nei žemas rinkėjų aktyvumas.

Pasak jo, be balsavimo, yra daugybė kitų būdų, kaip būti pilietiškam: savanoriauti, dalyvauti vyriausybės atstovų susitikimuose su bendruomenėmis, domėtis priimamais sprendimais, rašyti išrinktiesiems kandidatams, siūlant geresnius įstatymus ir programas.

„Pilietiškumas neprasideda ir nesibaigia su rinkimais. Mes, dėstytojai, švietimo sistemos lyderiai turime labiau pasistengti, rengdami jaunus žmones dalyvauti politikoje – ne „paprastojoje“ politikoje, o skirtoje žmonėms, kuriems rūpi jų valstybė ir jų ateitis“, – mano T. A. Bryeris.

Neturi už ką balsuoti? Tapk kandidatu

Paprašytas pakomentuoti frazę, kurią taip dažnai girdime Lietuvoje prieš šiuos rinkimus: „Nėra už ką balsuoti“, KTU tyrėjas iš JAV sako, kad pirmiausia reikėtų perklausti, ką ji iš tikrųjų atskiram žmogui reiškia. Pasak jo, jei nerandi tokio kandidato, kuris atitiktų tavo interesus, kituose rinkimuose turi du variantus: arba išsikelti savo kandidatūrą, arba sumotyvuoti žmogų, kuriuo tiki, eiti į politiką.

„Reikia ieškoti kandidatų, kurie pasižymi tokiomis savybėmis kaip sąžiningumas, integralumas, skaidrumas, atvirumas ir dalyvavimas pilietiniame gyvenime, polinkis bendradarbiauti ir kuklumas. Už tokius žmones reikėtų balsuoti, tokius raginti dalyvauti politikoje“, – teigia T. A. Bryeris.

Susikompromitavę politikai turėtų palikti politinę areną, kas, pasak mokslininko, ir Europoje, ir JAV nutinka vis rečiau, o tai kelia vis didesnį pavojų ir demokratijai, ir visuomenės gerovei.

Rinkimų savaitė įpusėjo

Rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą savaitė prasidėjo. Jau balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai, spalio 5–6 dienomis vyksta išankstinis balsavimas savivaldybėse tiems, kas rinkimų dieną to padaryti negalės. Rinkimų dienomis nesantieji Lietuvoje, turėtų iš anksto tartis su LR diplomatinėmis atstovybėmis ar konsulinėmis įstaigomis ir pasitikslinti, ar pakaks laiko paštu išsiųsti rinkimų dokumentus ir gauti juos atgal laiku.

„Ne Lietuvoje balsuojantys rinkėjai, nesvarbu, ar nuolatos gyvena užsienyje ar tik rinkimų metu išvykę iš Lietuvos, gali balsuoti tik už Vilniaus Naujamiesčio vienmandatinėje apygardoje iškeltus kandidatus bei už pasirinktos politinės partijos kandidatų sąrašą“, – primena KTU Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėjas Giedrius Žvaliauskas.

Jo kolega V. Morkevičius, užklaustas, kas, jo nuomone, šiemet laimės Seimo rinkimus, prognozuoti vengia: „Nesinori burti iš kavos tirščių. Jei metų pradžioje viskas buvo labai stabilu – pirmi Lietuvos socialdemokratų partija, antri –LR liberalų sąjūdis, tai šiandien situacija pasikeitusi. Gana smarkiai susikompromitavo abi minėtosios partijos, be to, atsirado naujų konkurencingų politinių jėgų.“

Tiesa paaiškės visai netrukus – rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą jau sekmadienį, spalio 9 dieną.